Šiandieniniame pasaulyje intelektinė nuosavybė (IP) tampa lygiaverčiu turtingumui. Ji sudaro didžiąją pasaulio turtingiausių asmenų dalį ir skatina ekonominę vertę. Tačiau IP valdymas nėra be savo pasekmių.
Intelektinės nuosavybės samprata yra plačių užmojų ir apima autorių teises, patentus, dizaino teises, viešumo teises ir prekės ženklus. Šios teisės leidžia asmenims ir įmonėms apsaugoti savo kūrinius nuo neleistino naudojimo. Tačiau ši nuosavybė kelia barjerą tiems, kurie norėtų pasinaudoti ar plėtoti jau esančias idėjas.
Nors IP apsauga yra svarbi šalies ekonominiams interesams, tai neša ir socialinę kainą. Didėjanti korporacijų kontrolė nad kultūriniu kapitalu kelia nerimą dėl kūrybinių darbų prieinamumo. Dabar didelės korporacijos valdo teises daugeliui muzikos, filmų, knygų, menų kūrinių ir kt., ir jų galiojimo pabaigos nerodo. Šis nuosavybės koncentracija riboja visuomenės prieigą prie šių kultūrinių produktų, nes jie yra kontroliuojami pagrinde išrinktųjų.
Kritikai teigia, kad įmonės, kurios yra teisių nuosavybės savininkai, naudoja IP kaip pelno gavimo priemonę, gaunamą iš darbų, kuriuos jie nesukūrė. Jie mano, kad IP įstatymai daugiau tarnauja kaip reguliavimo priemonės verslui, o ne asmeniniams teisėms apsaugoti. Dėl šios korporatyvinės kontrolės autoriams ir kitoms kūrybininkams kyla pajamų sumažėjimas, kuriuo sukuriama nelygybė tarp įmonių turtumo ir faktinių kūrėjų gautų kompensacijų.
Vienas iš pagrindinių susirūpinimų yra tai, kaip ši korporatyvinė kontrolė ima plėšti bendrąją nuosavybę. Kai muzikantas išleidžia dainą arba menininkas išleidžia knygą, šie kultūriniai kūriniai turėtų priklausyti visai žmonijai. Jie turėtų būti bendrinami ir mėgiami visų, jiems tarnaujant kaip malonumo, įkvėpimo ir motyvacijos šaltiniams. Tačiau su vis didėjančia kultūrinio kapitalo privatumizacija bendra nuosavybė mažėja.
Nors įmonės kaip „Sony” gali gauti pelno iš savo vertingos IP nuosavybės, svarbu apsvarstyti tai, kokių įtakos tai daro visuomenei. Kaip vartotojai, mes prisidedame prie šios įmonės pelnų mokdami mėnesio mokestį ar atsisiunčiant muziką, tačiau prieiga prie didelės muzikos bibliotekos išlieka santykinai prieinama. Nepaisant to, korporacijų rankose susitelkiantis galybės koncentracija keliamas klausimas dėl prieigos ir sąžiningumo.
Galiausiai, debatas dėl IP nuosavybės plėtojasi ne tik kaip teisiniai aspektai, bet ir siekia sociokultūrinio poveikio. Rasti pusiausvyrą tarp kūrybos apsaugos ir užtikrinti prieinamumą kultūriniams produktams yra svarbu siekiant įtraukties ir žvaliai kūrybinei aplinkai.
The source of the article is from the blog anexartiti.gr