Senovės mitologija dažnai užsiminėjo apie sukūrimų gimimą, kurie vaikosi tarp tarno ir šeimininko ribos. Nuostabusis Taloso vaizdas, milžinas bronzinis automatonas iš Graikų mitologijos, kuris saugojo Kritės pakrančių, lieka įrodymas apie žmonijos pradinę viziją apie protingus mechanizmus – apsauginius gebančius veikti autonomiškai be žmogaus nurodymų poreikio.
Šios vaizduotės kūriniai nėra tik priskiriami praeičiai. 1769 m. Kempelen Farkas atskleidė Mechaninį Turką, šachmatų žaidžiantį automatą, kad sužavėtų auditorijas. Nors vėliau buvo nustatyta, kad jame slepiasi žmogus – šachmatų meistras, paslėptas viduje, Mechaninis Turkas simbolizavo tuo metu mechaninės inovacijos viršūnę, sujungiant mašininio proto iliuziją su žmogaus įgūdžiais.
Nepaisant to, kad mes suprantame, jog ankstesni pavyzdžiai, kaip Mechaninis Turkas, buvo sumanūs apgaulės triukai, o ne tikra dirbtinė protingumo, mašinos, galinčios galvoti ir veikti nepriklausomai, žavėjimą kelia šimtmečiais. Protingų mechanizmų sąvoka išsivystė iš mitologinių apsauginių iki šiandien pripažįstamų dirbtinio intelekto ir robotikos – atspindinti senovinius rūpesčius dėl to, ar toks protingumas pabaigoje tarnaus ar dominuos žmonijai.
Istorinės ir mokslinės fantastikos literatūra, taip pat kino filmai, ilgą laiką buvo sužavėti mašininio intelekto galimybe ir pavojumi. Mąstančių mašinų vaizdavimas istorijose dažnai lydėjo perspėjamąją atspalvį, vaizduojantį tuometinius rūpesčius. Stovint prie dirbtinio intelekto revoliucijos slenksčio, amžinosios klausimas vėl kyla: ar šie protingi kūriniai išliks ištikimais tarnais ar taps mūsų nesuvaldomais viršininkais? Ši istorija, siekianti senovės šaknų, toliau įsitraukia į mūsų vaizduotę ir ragina galvoti apie dirbtinio intelekto ateitį ir jo vaidmenį mūsų pasaulyje.
The source of the article is from the blog xn--campiahoy-p6a.es