Milijardais metų atgal, viena žemės diena buvo trumpesnė nei 13 valandų. Šiandien, mūsų dienų pailgėjimas yra rezultatas žavesingo sąveikavimo tarp Mėnulio ir mūsų vandenų.
Mėnulis, amžina žemės dangaus būtybė, valdo potvynių ir atoslūgių srautą savo švelniu gravitaciniu traukimu, išmetančiu blyksnų šviesą, kuri apšviečia naktinius gyvūnus. Per istoriją civilizacijos suderinę savo kalendorius su mėnulio ciklais, tuo tarpu kai gyvūnai, pavyzdžiui, šūdų vabalai, naudojasi mėnulio atspindžiu.
Mėnulis ne tik yra dangaus draugas, teorijos rodo, kad jis atliko svarbų vaidmenį sukuriant sąlygas, būtinas gyvybei mūsų planetoje, galbūt netgi katalizuojant gyvybės atsiradimą patį. Jo ekscentrinis orbitinis judėjimas aplink Žemę veikia įvairius klimato sistemas, kurios formuoja mūsų pasaulį šiandien.
Kuomet Mėnulis sukasi aplink Žemę, jis palaipsniui nutolsta nuo mūsų, tai reiškinys vadinamas „mėnulio nuotolinimu”. Tiksliai matuodami šį judėjimą, mokslininkai nustatė, kad Mėnulis šiuo metu nuo mūsų nutolsta greičiu 3,8 cm per metus, palaipsniui pailginant mūsų dienas.
Šis subtilus pailginimas yra tiesioginė pasekmė potvynių jėgoms. Gravitacinis sąveikavimas tarp Žemės ir Mėnulio sukelia vandenynus patinsti, sukuriant aukštus ir žemus potvynius. Tačiau Žemės greitesnis sukimasis, lyginant su Mėnulio orbita, sukelia trintį judančiuose vandenynų baseinuose, traukdama vandenį su savimi. Šis traukinys palaipsniui išsisiauna Žemės sukimąsi, atidedantį jos sūpyną, tuo metu kai Mėnulis įgyja orbitinės aukščio.
Nors atrodo itin maži, šis procesas pailgino vidutinę Žemės dieną maždaug 1,09 milisekundžių per šimtmetį nuo XVII a. pabaigos. Mėnulio formavimas ir vėlesnis nuotolis, kuris vyksta per Žemės 4,5 milijardo metų istoriją, pabrėžia nepaliaujamus pokyčius tarp šių dangaus kūnų.
…